Adolfo Hitlerio asmenybė

1889 m. balandžio 20 d. Austrijos miestelyje Braunau, vienai jaunai ir neturtingai merginai Klarai Polsel gimė kūdikis, kardinaliai pakeitęs ne tik senąjį žemyną, tačiau palikęs neišdildomų pėdsakų tolimesnėje žmonijos istorijoje. Įvairiausiuose istorijos šaltiniuose vadinamas karo strategijos ir taktikos genijumi, įkvepiančiu lyderiu, politikos gigantu, nenugalimu užkariautoju ir negailestingu žudiku. Tam kūdikiui suteiktas Adolfo Hitlerio vardas. Būdamas austru jis tapo tokiu Vokietijos valdovu, kokiu nėra buvęs nei vienas vokietis. Kaip minėjo vokiečių rašytojas ir kritikas Tomas Manas - „šis vaikinas - tikra katastrofa ir nėra jokių priežasčių nesidomėti jo charakteriu ir likimu“.


Adolfas buvo įžeidus, nesukalbamas, paniuręs, tingus, nestabilaus temperamento, nedraugiškas vaikas. Ketvirtas iš šešių vaikų šeimoje tėvo buvo kviečiamas ne vardu, o švilpimu ir, neduok Dieve, laiku neatbėgdavo - už bausmę gaudavo mušti. Pats Hitleris ne kartą minėjo, jog paveldėjo savo mamos charakterį. Motina jį labai mylėjo ir tai meilei įtakos galėjo turėti tai, jog per itin trumpą laiką mirė trys jos vaikai. Tie, kurie gyveno prieš Adolfo gimimą. Hitlerio mokytojas trečioje klasėje pažymėjo, kad: “Jis buvo nesutramdomas ir vaizdavo save kaip lyderį”. Būdamas 16 Adolfas metė mokslus net nelaikęs baigiamųjų egzaminų ir išvyko į Vieną tobulinti savo piešimo įgūdžių, kadangi svajojo tapti dailininku. Jis norėjo studijuoti dailę ir architektūrą, tačiau mokytis jo nepriėmė. Jaunuolis liko gyventi Vienoje, kur vertėsi pardavinėdamas paveikslus, reklamas, atsitiktiniu uždarbiu. Dauguma jo paveikslų pirkėjų buvo žydai ir Hitleris tai žinojo. Iš viso, per savo trumpą gyvenimą jis nutapė ir nupaišė apie 3400 paveikslų, akvarelių, eskizų ir piešinių. A. Hitleris buvo nedrąsus, bijodavo kreiptis į kiekvieną žmogų, buvusį, jo manymu, aukštesnio socialinio statuso nei jis; nebūtų rizikavęs kalbėti net kelių klausytojų akivaizdoje. Reziumuojant galima teigti, kad ryškiausios ir būdingiausios šio dvidešimtmečio savybės - keistumas, bėgimas nuo tikrovės ir, tiesą sakant, apolitiškumas.

Kalbant apie vyro talentus, nuo pat vaikystės A. Hitleris buvo eidetikas, t.y. turėjo fenomenalią fotografinę atmintį, kuri leido jam prisiminti viską, ką matė, girdėjo ir skaitė. Prisimindavo ne tik knygos tomą, bet netgi puslapio, kuriame yra jam reikalinga informacija, numerį. Jis įsimindavo visą informaciją iš karto ir visam gyvenimui, jam nereikėdavo jos pakartoti. Dėka šios pavydėtinos savybės jis stebindavo aplinkinius savo žiniomis ir informatyvumu. Be geros atminties, dar vienas nepaneigiamas A. Hitlerio talentas - oratorinis gebėjimas veikti žmones. Visas savo kalbas jis beveik nepastebimai kitiems pritaikydavo konkrečiai auditorijai. Jų turinys galėjo būti (o dažniausiai taip ir būdavo) visados vienodas, tačiau jis mėgdavo keisti žargoną, priklausomai nuo vietovės ar auditorijos sudėties. Visose savo viešose kalbose A. Hitleris piktnaudžiaudavo užsienietiškais žodeliais, tačiau visada juos vartodavo taisyklingai. Šie žodeliai jam atrodydavo skambūs ir ypač įspūdingi, be to, sugebėdavo sukelti salėje esančių specialistų simpatijas.

Vertėtų paminėti, kad Adolfas per visą savo gyvenimą nesiskyrė su šunimis - iš viso jų turėjo net šešis. Įžymiausias Hitlerio šuo buvo Blondi. Šį vokiečių aviganį jis gavo dovanų. Nuo pat pirmo susitikimo vyras labai pamilo Blondi. Ji su savo ponu buvo sunkiausiomis gyvenimo minutėmis. Hitleris leisdavo kalei miegoti savo kambaryje, laisvą laiką skirdavo šuns mokymui. Blondi buvo prie fiurerio iki pat jo gyvenimo pabaigos Berlyne. Bunkeryje po reichskanclerija Blondi nuo vilkšunio Haraso, priklausiusio architekto Paulio Trosto našlei, atsivedė penkis šuniukus. Vieną iš šuniukų Hitleris pasiliko ir pavadino jį Volfu. Kitų keturių šuniukų likimas nėra žinomas. Prieš nusižudydamas fiureris paliepė išbandyti nuodus ir sudavė jų savo mylimam šuniui ir jo šunyčiui. Blondi nugaišo po 30 sekundžių, o Volfo nuodai nepaveikė ir fiurerio šunų prižiūrėtojui esesininkui teko jį nušauti. Taip pat prie vyro pomėgių galima pridėti sportą, tačiau vieni istoriniai šaltiniai teigia, jog Adolfas mankštinosi jau nuo vaikystės, mėgo slidinėti, važinėti dviračiu, irkluoti valtį ir plaukioti, o kiti - kad Hitleris nemėgo sporto ir niekada gyvenime nesimankštino. Tokia priešprieša kelia abejonių. Taip pat abejonių kelia surinkti faktai ir įtarimai, jog Hitleris buvo vegetaras ir netgi gėjus (nors pirmoji jo simpatija buvo žydė, o savo gyvenimo meilę moterį jis vedė savo savižudybės išvakarėse). 


Įdomūs faktai apie Adolfą Hitlerį:

• Greičiausiai jis gyveno ne itin saldų gyvenimą, kadangi į arbatą dėdavosi mažiausiai 7 arbatinius šaukštelius cukraus, suvalgydavo beveik kilogramą šokolado su plakta grietinėle, o cukraus dėdavosi net į vyną. 
• Niekam neleido savęs pamatyti nuogo ar besimaudančio. Taip pat jis nenaudojo jokių odekolonų ar kitų kvapių priemonių.
• Kad ir kaip jam būtų karšta, jis niekada nenusivilkdavo palto viešai. 
• 1923 vienas žurnalistas pabandė įtikinti Hitlerį atsikratyti savo išskirtinių ūsų, Adolfas į tai atsakė taip:
  “Nesijaudinkite dėl mano ūsų. Jei dabar tai nėra mada, tai bus vėliau. Todėl, kad aš juos dėviu”.
• Ant stalo laikė įrėmintą Henrio Fordo nuotrauką? Henris, beje, panašu, irgi manė, kad Adolfas yra jo bestfriend forever, nes ant savojo stalo turėjo fiurerio foto.
• Būdamas savo namuose jis dažnai žingsniuodavo iš kampo į kampą, skersai kambario, be jokio tikslo ir visad tuo pačiu ritmu. 
• Rašysena buvo nepriekaištinga. 
• Mėgo cirką ir jautė pasitenkinimą žinodamas, kad artistai rizikuoja savo gyvybėmis dėl jo. 
• Kai nusižudė, jis laikė savo motinos nuotrauką. O nusižudė Hitleris po karų, kai Vokietija buvo nugalėta. Taip jis pasielgė dėl to, kad nebūtų suimtas už nusikaltimus, o jo lavonas buvo sudegintas, kad sąjungininkai iš jo nesityčiotų. 
• Jo mėgstamiausias filmas „King Kongas“. 
• Visiškai nesivaldė. Kartą žmonių akivaizdoje net pradėjo kramtyti kilimą. 
• Nevalgė pomidorų, nes bijojo apendicito priepolio.  

Ir iš tiesų. Adolfas Hitleris buvo įdomi asmenybė, kurią galime pavadinti „keista“. Savi įsitikinimai, įpročiai, pomėgiai ir elgesys - viskas kitoniška. Iš šio vyro galime pasimokyti niekada nepasiduoti ir nekreipti dėmesio į tuos, kurie kritikuoja kiekvieną mūsų žingsnį ar išvaizdą.