Tiksliai neprisimenu, kaip jaučiausi tuo metu, kai mano geriausia draugė pasakė, kad turėsiu dalyvauti naujame, plungiškių vykdomame projekte. Ji puikiai žino apie mano aistrą rašymui, tad jau ne kartą buvo užsiminusi, kad kada nors turėčiau tapti kokio nors projekto dalimi ir būti viešųjų ryšių koordinatore. Visą vasarą atkakliai priešinausi, nenorėjau į tai įsitraukti, žinodama, kokie darbo bei pastangų krūviai ten laukia. Tačiau akivaizdu, kad mano draugei kantrybė trūko ir ji mane užrašė į projektą, apie kurį neturėjau nė menkiausio supratimo.
Pirmasis susitikimas su projekto komanda buvo baisus - sėdėjau kaip pelė po šluota, nesakiau savo nuomonės, o tik vykdžiau tai, kas man sakoma. Iš šešių žmonių pažinojau vos vieną - savo draugę. Tačiau laikui bėgant, o mums laiką leidžiant savivaldybėje, pripratau prie aplinkos, pažinau naujus draugus ir grįžau į savo vėžes - tapau ta Ema, kuri tvirtai išsako savo nuomonę, siūlo idėjas, bet tuo pačiu vykdo tai, kas sakoma. Mūsų komanda kasdien po septynias valandas dirbo: skambino savivaldybėms, tikslino projekto idėją, kontaktavo su LKF, LR Prezidente, Premjeru ir kitais svarbiais asmenimis. Niekada nemaniau, o, galbūt, labiau nesupratau, kiek daug darbo yra įdedama į tokius projektus. Tačiau dabar tai suprantu. Niekada nepamiršiu tų akimirkų, kai gavome teigiamus atsakymus iš visų savivaldybių, kai pagaliau L. Kunigėlis mums pasakė, jog krepšinio kamuolys su rinktinės žaidėjų parašais yra paruoštas, kai D. Grybauskaitė patvirtino savo dalyvavimą, kai sužinojome, kad apie mūsų projektą rašys įvairūs portalai. Draugų akys žibėjo iš džiaugsmo, oras kirbėjo iš laimės. Rugpjūčio 24 dieną pradėjome savo kelionę po Lietuvą. Per šešias dienas buvo suplanuota aplankyti 53 miestus, kuriuose, miesto atstovai turėjo atlikti kamuolio perdavimą. Viskas įamžinta kameroje - liko sumontuoti ir rugsėjo 5 dieną paleisti į viešumą. Pirmas dvi dienas važiavome po Žemaitiją - vakarop grįždavome namo, pernakvodavome.
Trečiadienį mūsų komanda jau buvo tylesnė, širdyse kirbėjo jaudulys - laukė susitikimas su LR Prezidente bei Premjeru. Kėlėmės ankstų rytą, aš buvau miegojusi vos tris valandas, mat iki paryčių rašiau straipsnį portalams. Tačiau važiuojant užsnūdau, o visi miegai dingo, kai pamačiau Prezidentūros duris ir teko peržengti slenkstį. Vyriausybėje mums buvo suteikta galimybė sudalyvauti posėdyje, o vėliau kamuolio skrydį kieme atliko A. Butkevičius. Prezidentė mums filmavime dalyvauti neleido, tačiau vėliau susitikome, pasikalbėjome bei pasidarėme nuotraukų. Visi lengviau atsikvėpėme vėl išėję į lengvą, paprastą gyvenimą. Greitai persirengėme ir patraukėme į tolimesnę kelionę po Lietuvą. Lankydamiesi miestuose, būdavome sutinkami labai šiltai, džiugiai, visi iki vieno palaikė mūsų idėją, norėjo prisidėti bei žibančiomis akimis linkėjo didžiausios sėkmės. Projekto dėka, aš sutikau tokius žmonės kaip G. Titenis, S. Jovaiša, A. Skujytė, J. Šuklinas, V. Grubliauskas ir daugybė kitų. Asmeniniai susitikimai nestebint kameroms ir žurnalistams, paneigė visus įsitikinimus apie sužvaigždėjusius sportininkus - visi jie buvo nuostabūs: paprasti, žemiški ir šiltai bendraujantys.
Verta paminėti ir tai, jog mūsų kelionė nepraėjo be nuotykių: Panevėžyje automobiliui nuleido padangą, teko skubiai ieškoti serviso, kur ją galėtų pakeisti. Kitą dieną į Vilnių keliavome be sankabos, sankryžose klausėmės kitų vairuotojų keiksmų, tačiau ką mes galėjome padaryti? Ačiū Dievui, sekančiame mieste mums buvo atvarytas naujas automobilis.
Būta ir daugiau nesėkmių - sugadinome internetą (ups), nebegalėjome kelti naujienų, nuotraukų kelionės metu, tad tekdavo melstis, jog nakvynės vietoje būtų interneto ryšys. O mus lydėjo sėkmė - nors išgirdę žodžius "nakvynės namai" ar "bendrabutis", išsigąsdavome, tačiau gyvenimo sąlygos būdavo nuostabios, o kompiuteriai naktimis suūždavo bei kibdavo į darbą.
Negaliu pasakyti, kokio populiarumo sulauks mūsų sukurtas projektas, kokiomis priemonėmis jį pavyks transliuoti viešumai, tačiau tvirtai galiu pasakyti, jog mes stengsimės. Komanda surinkta iš skirtingų žmonių, visi mėgstame sakyti savo nuomonę, ginčytis, tad nuolat susipykdavome, tačiau niekada nepamiršome projekto tikslo, užduočių ir sugebėjome nepaleisti gijos. Pažinau naujus žmones, prieš tai buvę nepažįstamieji dabar tapo mano gerais draugais, su kuriais dar ne kartą ryžčiausi vykti į kelionę. Šeštadienio vakarą grįžome namo su pavargusiomis akimis, bet didžiulėmis šypsenomis veide. Šį rytą net buvo keistoka, jog galiu ramiai gulinėti lovoje ir nereikia keltis, bėgti, skubėti bei važiuoti lankyti miestų. Pamačiau daugybę nuostabių, nežinomų vietų, sulaužiau daugybę stereotipų, atradau naujų dalykų savyje ir galiu tvirtai teigti - patobulėjau. Ačiū projekto komandai už tai.
Visos naujienos apie mūsų projektą, nuotykiai, nuotraukos, išgyvenimai - "Kamuolio skrydis, suvienijęs Lietuvą".