Nemažai Lietuvos abiturientų kasmet renkasi studijas užsienyje, o populiariausia tam šalis iki šiol išlieka Didžioji Britanija. Kadangi šiuo metu baigiu pirmąjį kursą viename iš Anglijos universitetų, nusprendžiau pasidalinti savo įspūdžiais, taip sakant, iš patirties. Suprantu, kad viskas, apie ką kalbėsiu, bus subjektyvu, tačiau galbūt ši informacija kažkam bus naudinga.
Tikriausiai reikia pradėti nuo to, kaip aš atsidūriau JK. Iki studijų šios šalies nebuvau net aplankiusi, jau nekalbu apie gyvenimą ten. Visgi nuo kokios 10 klasės buvau visiškai įsitikinusi savo noru studijuoti užsienyje. Net negaliu tiksliai pasakyti, kas mane paskatino. Galbūt noras išbandyti save, pagyventi kitoje šalyje, pakeisti aplinką, tapti savirankiškesne, asmeninio tobulėjimo perspektyva... Manau, viskas kažkaip susidėjo į vieną labai didelį norą išvažiuoti studijuoti į užsienį. Anglija nuo pat pradžių buvo mano pagrindinis variantas: žinojau, kad studijų metu norėsiu dirbti. Studijuojant kur nors Švedijoje arba Danijoje ir nemokant vietinės kalbos darbą susirasti būtų sunkiau (nors, kaip parodė praktika, ir Anglijoje ne viskas taip paprasta), taigi tapo aišku, kad aš orientuojuosi į anglakalbes šalis. Anglija tiesiog buvo arčiausiai - visiškai nesijaučiau pasirengusi vykti į JAV ar Australiją.
Mano stojimo procesas vyko per Kalba.lt ir ši organizacija man labai padėjo su dokumentų ir paraiškų pildymu ir išsiuntimu. Man tereikėjo paruošti dokumentus: pažymių išrašą, rekomendaciją iš mokytojo ir mano rašytą motyvacinį laiška, kuriame aš kalbu apie save ir kodėl noriu stidijuoti šią specialybę. Aplikavau į penkis universitetus, teigiamą atsakymą gavau iš visų, galiausiai pasirinkau tą, į kurį nuo pat pradžių labiausiai norėjau. Beje, mano atveju man nereikėjo laikyti IELTS egzamino, kad įrodyčiau savo anglų kalbos žinias, užteko anglų kalbos vidurkio ir puikiai išlaikyto valstybinio brandos egzamino, tačiau reikalavimai kiekveinam universitetui skiriasi. Ir štai mes priartėjome prie pačios įdomiausios vietos: aš laiminga, nes įstojau ten, kur norėjau, skrendu į Angliją į savo naują gyvenimo etapą. Nors karantinas kiek pakoregavo mano planus ir grįžau į Lietuvą anksčiau, nei tikėjausi, o mokslo metus baigiu online režimu, šiokią tokią patirtį sukaupiau ir skubu ja pasidalinti.
Bendrabučiai
Pradėsiu turbūt nuo universitetų bendrabučių. Kiekvienas universitetas turi savo bendrabučius, tačiau dažniausiai jie yra skirti pirmo kurso studentams, kadangi vėliau dauguma studentų nuomojasi būstą. Tiesa, gauti vietą bendrabutyje galima ir po pirmo kurso, tačiau reikia turėti galvoje, kad pirmenybė teikiama pirmo kurso studentams. O dabar šiek tiek gyvenimiškos išminties: negyvenkite bendabutyje. Gyventi ten pirmais savo metais universitete buvo vienas kvailiausių mano spredimų, štai kodėl:
1. Kaina. Bendrabučiai Anglijoje tikrai brangūs. Žinoma, kaina priklauso nuo miesto (pvz. Londone bus žymiai brangiau), tačiau vis dėlto kaina kandžiojasi. Mano universitetas turi gal 6 skirtingus bendrabučius (halls of residence), aš gyvenau pačiame pigiausiame ir mokėjau 96 svarus (107 eurus) į savaitę! Turint omenyje, kad mano universitetas ne Londone, pats miestas nėra labai brangus ir bendrabutis buvo pats pigiausias. Kitų bendrabučiučių kainos galėjo siekti ir 180 eurų per savaitę. Dažniausiai pigiau galima nuomuotis namą (shared house) su 3-4 draugais, beje, dauguma studentų tą ir daro. Mano draugė gyvena jaukiame ir visiškai įprastme dviejų aukštų name ir moka už jį 300 svarų į mėnesį + komunaliniai mokesčiai. Taip, vis dar brangu, bet pigiau už bendrabutį.
2. Sąlygos. Žinoma, sąlygos geresnės nei Lietuvos bendrabučiuose: turėjau savo kambarį, tačiau dalinausi virtuvę ir vonios kambarį su dar keturiomis merginomis. Žinoma, ne su 50 žmonių, tad nors tiek gerai. Iš esmės gyvenimas buvo pakenčiamos. t.y jokių tarakonų, žiurkių ar pelėsio aš nemačiau, bet remontas darytas aiškiai senokai ir nuolat kažkas luždavo (dušas, nebūdavo vandens, užsikimšdavo kriauklė ir tt), o pataisymo tekdavo laukti savaitėmis. Kituose bendrabučiuose situacija buvo geresnė, bet, kaip jau sakiau, viskas remiasi į kainą
3. Triukšmas. Bendrabutis yra bendrabutis. Teks susitaikyti su nuolatiniu triukšmu ir neaiškiais personažais. Man šiuo atveju nepasisekė - gyvenau pirmame aukšte ir mano langas išeidavo tiesiai į vidinį kiemą. Beveik kas naktį tiesiai po mano langais leisdavo laiką triukšmingos kompanijos. Negaliu suskaičiuoti, kiek kartų tekdavo atsibusti 3 valandą nakties, nes žmonės grįždami iš klubo nusprendė dar valandą pastovėti lauke. Kita problema - kaimynai, kurių negali pasirinkti. Iš keturių merginų, su kuriomis gyvenau, trys niekada nekėlė jokių problemų, tačiau likusi ketvirta viską kompensavo su kaupu. Ji nuolat kviesdavo pas save jau anksčiau minėtus neaiškius personažus ir dažnai keldavo nemažai triukšmo. Po vieno itin nemalonaus incidento netgi kalbėjau su administracija. Gali kilti klausimas - o ką daro apsauga? Na, iš savo pusės to paties norėčiau paklausti. Bendrabutis visą laiką yra saugomas, tačiau triukšmo problema nė karto nebuvo išspręsta: apsauginis tiesiog sėdėdavo savo vietoje, o tuo metu gal 30 nelabai blaivių žmonių vidury nakties prie įėjimo tęsė vakarėlį.
Taigi iš visų išvardytų dalykų galiu padaryti išvadą, kad geresnis pasirinkimas - nuomuotis būstą su draugais ar pažįstamais. Žinoma, galbūt važiuoji studijuoti viena ir kol kas neturi draugų naujoje šalyje: tokiu atveju tau gali padėti socialiniai tinklai, pvz. Facebook grupė ""Kambariokai - UK (Studentams)", kur gali rasti žmonių, studijuojančių tavo universitete.
Studijos
Pereikime prie pačių studijų. Kuo skiriasi nuo mokslų Lietuvos universitetuose?
Na, aš Lietuvoje niekada nestudijavau, tačiau iš to, ką žinau ir iš draugų/pažįstamų pasakojimų, galėčiau įvardyti kelis esminius skirtumus:
1. Santykiai su dėstytojais.
Nemažai kartų girdėjau pažįstamų nusiskundimus, kad dėstytojai gali leisti sau naudoti psichologinį smurtą, atvirai reikšti savo simpatijas kai kuriems stdentams, arba, priešingai, kai kada elgtis nevisai korektiškai ar pagarbiai... Anglijoje tokių dalykų jei ir nutinka, tai žymiai rečiau ir už panašius dalykus dėstytojas laisvai gali netekti darbo. Asmeniškai susidūriau tik su viena situacija, kai, mano nuomone, dėstytoja sumažino pažymį už mano darbą, nes asmeniškai nesutiko su mano pozicija, nors aš argumentavau savo nuomonę. Žinoma, ji to man nepasakė, be esu visiškai įsitikinusi, kad buvau verta geresnio įvertinimo. Tačiau, kaip jau minėjau, tokių situacijų pasitaiko išties labai retai, o dauguma dėstytojų išties draugiški ir stengiasi padėti.
2. Studijų struktūra.
Pačiame universitete per paskaitas ar seminarus praleidžiama žymiai mažiau laiko, nei Lietuvoje. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba labai patraukliai, juk turėsi laisvo laiko, tačiau neskubėk džiaugtis, nes laukia daug savarankiško darbo. Pavyzdžiui aš, pradedant lapkričiu ir baigiant geguže, nuolat turėjau kažką rašyti: esė, rašto darbus, projektus ir tt. Nuolatos. Kartais po kelis darbus vienu metu, kai kurį nors baigdavau, iškart pradėdavau kitą. Šitas procesas yra tiesiog nenutrūkstantis, o tai, reikia paasakyti, labai vargina. Neužtenka tiesiog parašyti esė - tai turi būti 1800 žodžių mokslinis darbas, kuriam reikia rasti ir perskaityti galybę medžiagos - mokslinių straipsnių, tyrimų ir tt. Štai tokį esė, dirbant kasdien po 3-4 valandas, galima pilnai pabaigti (t.y. susirinkti medžiagą ir parašyti patį darbą) per kokią savaitę - 10 dienų, o po to džiaugsmingai pradėti naują darbą.
Dar vienas skirtumas - Lietuvoje studentai mokosi daugybę įvairių dalykų, kai kurie iš jų netgi nėra susiję su specialybe. Anglijoje to nėra. Dalykų nedaug, visi susiję su pasirinkta specialybe, jokių nukrypimų į šoną. Tiesą pasakius, nežinau, ar tai gerai. Iš vienos pusės, yra galimybė labiau susikoncentruoti į mokomuosius dalykus, bet iš kitos pusės, kartais platesnės žinios yra labai naudingos ir padeda plėsi akiratį.
Šiendienai tiek, nenorėčiau perkrauti informacija, o ir per vieną kartą išdėstyti visas savo mintis ir įspūdžius labai sunku. O kadangi papasakoti dar tikrai turiu ką, susitiksime kitą kartą.
Ačiū, kad skaitote.
Su meile,
Viktorija
Taigi iš visų išvardytų dalykų galiu padaryti išvadą, kad geresnis pasirinkimas - nuomuotis būstą su draugais ar pažįstamais. Žinoma, galbūt važiuoji studijuoti viena ir kol kas neturi draugų naujoje šalyje: tokiu atveju tau gali padėti socialiniai tinklai, pvz. Facebook grupė ""Kambariokai - UK (Studentams)", kur gali rasti žmonių, studijuojančių tavo universitete.
Studijos
Pereikime prie pačių studijų. Kuo skiriasi nuo mokslų Lietuvos universitetuose?
Na, aš Lietuvoje niekada nestudijavau, tačiau iš to, ką žinau ir iš draugų/pažįstamų pasakojimų, galėčiau įvardyti kelis esminius skirtumus:
1. Santykiai su dėstytojais.
Nemažai kartų girdėjau pažįstamų nusiskundimus, kad dėstytojai gali leisti sau naudoti psichologinį smurtą, atvirai reikšti savo simpatijas kai kuriems stdentams, arba, priešingai, kai kada elgtis nevisai korektiškai ar pagarbiai... Anglijoje tokių dalykų jei ir nutinka, tai žymiai rečiau ir už panašius dalykus dėstytojas laisvai gali netekti darbo. Asmeniškai susidūriau tik su viena situacija, kai, mano nuomone, dėstytoja sumažino pažymį už mano darbą, nes asmeniškai nesutiko su mano pozicija, nors aš argumentavau savo nuomonę. Žinoma, ji to man nepasakė, be esu visiškai įsitikinusi, kad buvau verta geresnio įvertinimo. Tačiau, kaip jau minėjau, tokių situacijų pasitaiko išties labai retai, o dauguma dėstytojų išties draugiški ir stengiasi padėti.
2. Studijų struktūra.
Pačiame universitete per paskaitas ar seminarus praleidžiama žymiai mažiau laiko, nei Lietuvoje. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba labai patraukliai, juk turėsi laisvo laiko, tačiau neskubėk džiaugtis, nes laukia daug savarankiško darbo. Pavyzdžiui aš, pradedant lapkričiu ir baigiant geguže, nuolat turėjau kažką rašyti: esė, rašto darbus, projektus ir tt. Nuolatos. Kartais po kelis darbus vienu metu, kai kurį nors baigdavau, iškart pradėdavau kitą. Šitas procesas yra tiesiog nenutrūkstantis, o tai, reikia paasakyti, labai vargina. Neužtenka tiesiog parašyti esė - tai turi būti 1800 žodžių mokslinis darbas, kuriam reikia rasti ir perskaityti galybę medžiagos - mokslinių straipsnių, tyrimų ir tt. Štai tokį esė, dirbant kasdien po 3-4 valandas, galima pilnai pabaigti (t.y. susirinkti medžiagą ir parašyti patį darbą) per kokią savaitę - 10 dienų, o po to džiaugsmingai pradėti naują darbą.
Dar vienas skirtumas - Lietuvoje studentai mokosi daugybę įvairių dalykų, kai kurie iš jų netgi nėra susiję su specialybe. Anglijoje to nėra. Dalykų nedaug, visi susiję su pasirinkta specialybe, jokių nukrypimų į šoną. Tiesą pasakius, nežinau, ar tai gerai. Iš vienos pusės, yra galimybė labiau susikoncentruoti į mokomuosius dalykus, bet iš kitos pusės, kartais platesnės žinios yra labai naudingos ir padeda plėsi akiratį.
Šiendienai tiek, nenorėčiau perkrauti informacija, o ir per vieną kartą išdėstyti visas savo mintis ir įspūdžius labai sunku. O kadangi papasakoti dar tikrai turiu ką, susitiksime kitą kartą.
Ačiū, kad skaitote.
Su meile,
Viktorija