"Negali sugrąžinti praeities, deja. Kai kurie dalykai nutinka tik vieną kartą gyvenime. Ir kad ir kaip tu besistengtum, niekada neišgyvensi tų jausmų ir vėl... Daugiau niekada nepakilsi tris metrus virš dangaus."
Dabar yra vidurnaktis ir aš nusprendžiau papasakoti apie ko gero vieną geriausių mano matytų filmų. Trys metrai virš dangaus - 2010 metais Ispanijoje sukurtas filmas. Beje, 2012 buvo nufilmuota antra dalis, baigiau žiūrėti prieš 20 minučių. Pirmąją dalį pamačiau vakar naktį ir tikriausiai iš karto būčiau įsijungusi ir kitą, jei ne tas faktas, kad buvo jau ketvirta ryto ir aš labai labai norėjau miegoti.... Taigi teko nukelti antros dalies peržiūrą šiandienai.
Iš tiesų tai apie šį filmą išgirdau iš savo sesės, kuri jį peržiūrėjo dar vasarą ir jis jai labai patiko. Nors "patiko" - gal kiek per lėkštas žodis. Paliko įspūdį. Šiaip jau filmas tapo gana žinomu visame pasaulyje, tad esu tikra, kad tarp mūsų skaitytojų atsiras žmonių, mačiusių jį. Tuomet būtinai dalinkitės nuomonėmis ir įspūdžiais komentaruose. Na, o jei filmo dar nematei, perskaityk šį straipsnį ir gal susigundysi jį pažiūrėti.
Kalbėsiu apie pirmąją filmo dalį, kadangi būtent pirmoji dalis yra didžioji "žvaigždė", bet vėliau trumpai aptarsiu ir antrąją.
Originalios istorijos siužetas pasakoja apie du jaunus žmones - Babi (Maria Valverde) ir Hugo (Mario Casas), vadinančio save Ačiu po dramos, įvykusios jo šeimoje. Babi - pati tikriausia "gera mergaitė" iš pasiturinčios šeimos, tuo metu Ačis - visiška priešingybė, agresyvus ir laukinis. Tarp veikėjų užsimezga patys stiprūs jausmai ir Ačis parodo Babi visiškai kitokį pasaulį. Ji pirmą kartą gyvenime laužo taisykles ir daro tai, ko nori širdis. Nenoriu spoilinti siužeto, to ir nedarysiu, jei norėsi, pati pasižiūrėsi. Keletas pastebėjimų apie filmą:
Filme labai daug simbolikos, jei sugebi atkreipti dėmesį į detales, tikrai pastebėsi tokius dalykus. Pvz. odinė Ačio striukė, simbolizuojanti jo laisvą asmenybę ir tai, kaip filmo eigoje su ja elgiamasi. Taip pat asmeniškai man labai patikusi scena yra ta, kurioje Ačis simboliškai priima Babi pasaulį ir visgi ateina į jos prabangų gimtadienį, į aplinką, kuriai jis svetimas. Jiedu šoka pagal itin simboliškai skambančią dainą "Forever Young", kas dar labiau išryškina veikėjų jaunystę ir jausmus. Ši scena - viena gražiausių, prieš pat tragiška kulminaciją.
Puikiai perteikta atmosfera ir veikėjų gyvenimai: žiaurus ir pavojingas Ačio pasaulis ir švarus, tvarkingas ir mokyklinis Babi gyvenimas.
Yra labai gražiai nufilmuotų scenų, pavyzdžiui, scenos prie jūros.
Gali susidaryti įspūdis, kad tai - tik eilinė "saldi" meilės istorija, tačiau taip nėra. Nagrinėjamos tokios problemos kaip tėvų ir vaikų santykiai, vidiniai prieštaravimai tarp to, ką reikia daryti ir to, ko norisi, konfliktas tarp meilės ir šeimos, išdavystė ir atleidimas. Taip pat filmui netrūksta išties dramatiškų scenų, kurios pravirkdė net mane, žmogų, kuris per filmus išvis neverkia.
Antroji filmo dalis
Antra filmo dalis buvo nufilmuota 2012 metais, taigi praėjus dvejiems metams po pirmosios. Filmo laiku taip pat praėjo dveji metai nuo pastarųjų įvykių. Vėlgi, nieko nespoilinsiu, tik pasakysiu, kad šio filmo atmosfera gerokai skiriasi nuo pirmosios dalies, tačiau jis netampa dėl to prastesniu. Tie patys veikėjai yra vaizduojami iš kitos perspektyvos, o tai priverčia pažvelgti į juos kitaip ir vėl įvertinti jų poelgius. Taip pat išties nuostabi pagrindinė mintis, išsakyta antrosios dalies pabaigoje... Ji apie visus žmones - apie mūsų gyvenimą praeitimi, apie tai, kaip norime iš visos širdies kažką pamiršti, tačiau nuolat tai prisimename. Apie mokėjimą gyventi toliau.
Kaip ir pirmoje dalyje, filmas nagrinėja daugybę žmogaus gyvenimo aspektų ir problemų, su kuriomis susiduriama gyvenime: kai už tobulos šeimos įvaizdžio ne viskas yra taip tobula, kaip atrodo. Kas iš tiesų yra svarbu? Ar įmanoma sutaisyti tai, kas, atrodo, visiškai sudaužyta? Ar įmanoma gyventi po to, kai netekai dalies savęs? Kas yra prarastas laikas?
Tikrai rekomenduoju pažiūrėti šį filmą, nes jis negali palikti abejingų. Asmeniškai mane jis labai paveikė emociškai, po peržiūros tikrai yra apie ką pagalvoti. Na, o jei visgi esi mačiusi šį filmą, dar kartą primenu dalintis įspūdžiais komentaruose.
