*Mano galvoje žiema, bet širdyje - nesibaigiantis pavasaris* - Viktoras Hugo
Mes nepabėgom.
1941-ųjų birželio 14-oji.
Mus išvežė.
Įsitaisiau pačiame autobuso gale. Netoliese kažkas šnekėjosi, pasigirsdavo porelės juokas. Už lango driekėsi nesibaigiantys laukai, saulutė vos vos apkabino žemiausius krūmelius. Tą kartą važiavo ir ji. Vėjas karts nuo karto sutaršydavo nuo prakaito sulipusias mergaitės garbanas. Knygos puslapiai čežėjo tarp pirštų ir maloniai kvepėjo. Kažin, ar Linos Dikenso ,,Pikviko užrašai'' tą kart kvepėjo taip pat?
![]()
,,Aš Rūta Šepetys. Esu prarastų istorijų ieškotoja''. 2011 metais autorė kreipėsi į visą pasaulį ir iškėlė giliai nugramzdintą tremties temą. Savo pirmajame romane ,,Tarp pilkų debesų'', Rūta ėmėsi raizgyti J.Stalino įvykdytą Pabaltijo šalių valymą. Vietoj sausų datų, savo ,,paveikslui'' kaip teptuką rašytoja pasitelkė penkiolikametės, tik ką į pereinamąjį paauglystės etapą įžengusios Linos, išgyvenimus. Dar tik pradėjusios už gyvenimo kabintis mergaitės ir jos šeimos istorija stipriai paliečia bendraamžius, kuriems taip pat nesvetimas laisvės ir nepriklausomybės troškimas, noras būti išgirstiems. Pati autorė sako, jog ,,Istorinių knygų pagalba galime suteikti žodžio laisvę žmonėms, kurie niekada neturėjo galimybės papasakoti savo istorijos.'' Juk nors knygos veikėjai ir yra išgalvoti, jų patirtis remiasi realiais tremtinių ir jų giminaičių pasakojimais.
![]()
PRIEŠ ROMANĄ
Autorės šaknys prasideda vidurio Lietuvoje, laikinoje mūsų šalies sostinėje Kaune, kur gimė rašytojos tėtis Jurgis Šepetys. Dar 1940-aisiais, J.Stalinui įžengus į Baltijos valstybes, būdamas visai vaikas, J.Šepetys kartu su tėvais privalėjo trauktis gilyn į Europą, į Vokietijoje veikiančią pabėgėlių stovyklą. Čia praleido devynerius metus ir sulaukęs penkiolikos 1949-aisiais persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip teigia pati rašytoja, į kitą valstybę artimieji atvyko visiškai tuščiomis rankomis. Teko kurti savo gyvenimą iš naujo. Dabar Rūtos tėtis - Mičigano universitete studijavęs grafikos dizaineris, dailininkas ir lietuvio tautybe besididžiuojantis didelis futbolo aistruolis.
,,New York Times'' bestselerio autorės mama Philis - gimė Detroite, dešimties vaikų šeimoje. Pasak rašytojos, knygoje vaizduojamas motinos portretas yra labai glaudžiai susijęs su pačios autorės mama. Tokia pati rūpestinga, mylinti, šilta ir visada pirmiau apie kitus galvojanti moteris. Drįsčiau teigti, jog rašytojos tėvų susipažinimo istorija tikrai verta trumpos ir linksmos novelės: ,,Tėčiui tuo metu buvo penkiolika. Jis su bičiuliais šeštadienio vakarais mėgdavo linksmintis: važiuodavo į... svetimas vestuves.😄 Niekas jų ten nekviesdavau, bet apie vienuoliktą valandą vakaro, kai balius jau būdavo įsilingavęs, niekas nepastebėdavo, svečiai matyti ar ne... Ir kartą tokiose neprašytose vestuvės mano tėtis sutiko mamą.'' 15min dienraščiui pasakoja moteris. R.Šepetys sesuo Kristina - taip pat rašytoja, o brolis Jonas - muzikantas. Neabejotina, jog kūrybinę gyslelę visi trys vaikai paveldėjo iš tėčio.
Pati rašytoja gimė Mičigano valstijoje, muziką, meną ir skaitymą vertinančioje šeimoje. Užaugusi su apie kovą ir stiprybę kalbančiomis istorijomis Rūta mano, jog pirmosios rašymo šaknelės ir gabumai užgimė ankstyvoje paauglystėje, jai būnant vos 12-13 metų. Juk būtent tada vaikai ima eiti nepasitikėjimo savimi, analizavimo, didelės meilės ir didelės baimės, savikritiškumo ir susižavėjimo keliu. O ir pirmąją savo knygą, paskatinta mokykloje duotos kūrybinės užduoties, rašytoja parašė dar trečioje klasėje. Vos baigusi mokyklą R.Šepetys pasirinko muzikos (operos) sritį, tačiau Hilsdalo koledže baigė tarptautinių finansų studijas. Atsiėmusi diplomą, rašytoja persikėlė į Los Andželą ir įsisuko į pramogų sūkurį. Čia ,,užstrigo''ilgėliau ir jau 20 metų dirba įvairių roko muzikantų ir filmų kompozitorių vadybininke. ,,Aš nuolat klausiu jų: Kokia tavo istorija? Kokia tavo istorija? Ir vieną kartą jie paklausė manęs - kokia TAVO istorija?''
![]()
Idėja, surinkti ir išsaugoti visų tremtį išgyvenusių žmonių prisiminimus, autorei užgimė viešinti ir lankant gimines Lietuvoje. Prieš mažiau nei 80 metų, piešinius, dienoraščių lakštus, laiškus, nuotraukas ir kitus apie tą laikotarpį kalbančius daiktus žmonės slėpė po žeme, metė į jūrą ar blogiausia - sudegino, taip sunaikindami amžiams. Viešint tėčio pusbrolio namuose, rašytoja palietė nuotraukų temą. Juk ,,tėtis jas visas prarado išvykdamas iš Lietuvos''. Kaip galima buvo tikėtis, išlikusios nebuvo nei vienos. Nebeliko nieko, kas liudytu ankstesnį R.Šepetys šeimos gyvenimą. Todėl nei Rūtos tėtis, nei pati moteris nežinojo savo istorijos. ,, <...> knyga gimė ne tik iš smalsumo, bet ir iš gėdos dėl savo pačios abejingumo.'' Kiek daug žmonių ištisus dešimtmečius slėpė tai, apie ką kalbėti buvo tabu. Nepakeliamas skausmas ir prisiminimai leido jiems galvoti, jog jų istorijos seniai užmirštos ir nevertos nei vieno klausytojo dėmesio. Tačiau va kaip viskas apsivertė. Rašytoja suteikė šansą kalbėti visiems, kas taip ilgai gniaužė ir saugojo savyje mūsų visų istoriją. Istoriją, kurią žino ne kiekvienas.
![]()
![]()
![]()
Kai dar laikai prekę rankose ir tripčiodama knygyne svarstai, ar ji tikrai verta tų 7 eurų tavo piniginėje, tenka pasikliauti jos nugarėle ir tikėtis, jog neprašausi su pasirinkimu. Apie ką ji? Apie viską ir dar daugiau. Rimtai, galėčiau kone lažintis, jog neužtenka pasakyti, kad ji ,,apie patriotizmą'' arba ,,laisvės troškimą''. Skaičiusieji tikrai su manim sutiks, jog galėtume imti ir išnarplioti ne tik Linos, bet ir visų tą kartą vagone buvusių žmonių istorijas. Ir visos jos skausmingos, visos skirtingos. Kažkas dabar burptelės, jog jeigu R.Šepetys darbą vadiname romanu, tai tikrai bus įterpta ir meilės tema. Ir taip, tu visiškai teisus! Ji ne apie pirmąją meilę, tačiau apie tikrąją. Ji apie meilę tėvynei, kalbai, laisvei. Meilė artimiesiems, menui, prisiminimams. Kokios tik meilės mes negalėtume čia rasti. Meilė knygoms, jūrai, saulėlydžiams ir meilė pačiai meilei. Į vieną kūrinį sudėtos istorijos kalba apie skausmą, baimę, tragediją, liūdesį, sielos tamsą, viltį, gyvybės vertę, jos trapumą, stiprybę, ištvermę, tautiškumą, tikėjimo jėgą, atjautą, kūrybą, mirtį ir gyvenimą. Labai gražiai tai apibendrina šių metų spalio 12 d. pasirodysinčiame filme vaidinęs ir Andriaus personažą ekranizavęs aktorius Jonah Hauer-King: ,,Gyvenimas nėra tikras, kai plauki pasroviui. <...> Kad ir kas be nutiktų, stenkis rūpintis kitais.''
Nebuvau ta skaitytoja, kuri puolė skaityti romaną vos šis pasirodė knygyno lentynose. Tą mintį brandinau gerus 3 mėnesius. Atgarsius, jog kažkokia knyga stipriai paveikė ne tik lietuvaičius, bet ir visą pasaulį, girdėjau, tačiau tik prabėgus kelioms savaitėms pirmą kartą susipažinau su jos pavadinimu. O ir įsigyta knyga pas mane gulėjo dar gerą savaitę, mat privalomas knygų sąrašas nepalauks, o ji gali. Visus 328 puslapius surijau per 3 dienas autobuse, pakeliui į Čekiją, o iš jos į Austriją. Garantuoju, jog būčiau susitvarkiusi ne per tris dienas, bet per tris valandas. Bet skaitai, skaitai, matai, kad jau vidurys, op, padedi knygą į šalį. Niekada nemėgstu gerų knygų baigti greitai. Norisi vilkinti tą laiką, galvoti ir net sapnuoti kaip ten bus viskas toliau. ,,Pati praverkiau beveik visą laiką, kol rašiau.'' sako autorė. Man nei viena ašara neišriedėjo, tačiau akis net kelis kartus perštėjo. Teko laikytis. 😌 Nesistebiu, jog Rūtos skaitytojų ratas toks platus ir didelis. Nors knyga labiausiai orientuota į 14-15 metų paauglius, ją skaityti gali ir vaikai, studentai, suaugę ir senyvo amžiaus žmonės. Rašytojos žodis lengvas ir paprastas. Pasirinktas labai gražus rašymo stilius - susaistyta dabartis ir merginos prisiminimai. Autorė nebijo tragiškumo: nėra tabu prostitucijos ir vulgarumo temos. Tas ypatingai gaivina romaną. Kai žiūrėjai filmus, skaitei istorijas ir žinai, kaip šlykščiai buvo elgiamasi su moterimis, nenori skaityti pagražinto ir užtušuoto darbo.
Turime labai tikroviškai ,,nubrėžtą'' paauglystės kelią. Jis pavojingas, sunkus ir nenuspėjamas. Tačiau Linai jis kitoks. Mergaitei suauga daug anksčiau, nei jos bendraamžiai. Ne mažiau subręsta ir jos jaunesnysis brolis Jonas. Yra be proto įdomu stebėti kovą tarp ,,noriu'' ir ,,reikia''.
Patiko romano personažai. Ne tik pagrindiniai, tačiau ir antraeiliai. Kiekviena charakterio savybė buvo sąžiningai apgalvota ir labai vietoj įterpta. Nei vienas veikėjas nebuvo nereikalingas. Kaip bebūtų nemalonu, mes tiesiog neapsieitume be plikio kandaus liežuvio. O žinant, jog kiekvieną romano charakterį įasmenino tikras žmogus, knyga tampa dar realistiškesnė. ,,Aš tikiuosi, jog kai pasakotojai atpažins save knygoje, jie jausis mažiau vieniši.'' Pati rašytoja save tapatina su mažiausiai vaikučiais, pirmą kartą gyvenime susidūrusiais su tokiu siaubu. Aš? Aš tikriausiai turiu panelės Grybaitės vieną iš savybių - meilę knygoms. Daugiau nieko ir nedrįsčiau sakyti. Tokios drąsos ir ištvermės manyje ir su žiburiu nerasite.
Romanas man patiko. Tikrai patiko. Jis dar ilgai šildys vietą širdelėje ir stovės prie kitų ,,mėgstamiausių''. Vertinu: 5/5
![]()
![]()
Kapsčiau ir brandinau informaciją keletą dienų, o per tą laiką teko pasiskaityti daugybę išties įdomių ir smagių interviu su romano rašytoja. Esu tikra - gerbėjams bus dėl ko džiaugtis. 😉
![]()
- Autorė neslėpė, jog vieną gražią dieną planuoja sugrįžti ir padovanoti mums dar vieną, šį kartą būtent Linos ir Andriaus, istoriją. Pati dėl viso to džiaugiuosi, nes esu nepataisoma romantikė.
- Iš viso R.Šepetys sąraše - net 26 naujų knygų idėjos. Dauguma jų apie Lietuvos istoriją: knygnešius, partizanus, holokaustą ir Baltijos kelią.
- Interviu su ,,Voya''žurnalo metu Rūta buvo paklausta, ar žmonės iš tiesų ėmė ir slėpė daiktus drabužių pamušaluose, kaip tą darė Linos mama Elena. Autorė: ,,Dauguma žmonių neturėjo daug laiko kažką planuoti. Jie turėjo 10 minučių pasirengti kelionei į nežinią. Romane ,,Tarp pilkų debesų'' naudojau šį pavyzdį, nes mano močiutė pasiėmė savo sidabrinius šaukštus ir juos ten pardavė. Vienas išliko iki šiol.''
- Be eilėje jau laukiančių knygų, rašytoja norėtų rašyti ir pačios mėgiamas trumpas istorijas. Taip pat galime sulaukti trilerio.
- ,,Kai buvau paauglė, žmonės mane apibūdindavo kaip merginą, kurios vardo niekas negali ištarti.''
- Mėgstamiausia vaikystės knyga - S.E.Hinton ,,Rumble Fish''.
- Žiūrėk interviu su filmo aktoriais ČIA ir ČIA.
- Šiuo metu rašytoja dirba prie naujos novelės: 1950-ųjų Ispanija, Fransisko Franko diktatūra.
Aš savo nuomone pasidalinau. O dabar tu pasidalink savąja. Skaitei knygą? Dalinkis įspūdžiais ir įžvalgomis komentaruose, o jei ne - ar dabar nori ją perskaityti?
![]()
,,Aš Rūta Šepetys. Esu prarastų istorijų ieškotoja''. 2011 metais autorė kreipėsi į visą pasaulį ir iškėlė giliai nugramzdintą tremties temą. Savo pirmajame romane ,,Tarp pilkų debesų'', Rūta ėmėsi raizgyti J.Stalino įvykdytą Pabaltijo šalių valymą. Vietoj sausų datų, savo ,,paveikslui'' kaip teptuką rašytoja pasitelkė penkiolikametės, tik ką į pereinamąjį paauglystės etapą įžengusios Linos, išgyvenimus. Dar tik pradėjusios už gyvenimo kabintis mergaitės ir jos šeimos istorija stipriai paliečia bendraamžius, kuriems taip pat nesvetimas laisvės ir nepriklausomybės troškimas, noras būti išgirstiems. Pati autorė sako, jog ,,Istorinių knygų pagalba galime suteikti žodžio laisvę žmonėms, kurie niekada neturėjo galimybės papasakoti savo istorijos.'' Juk nors knygos veikėjai ir yra išgalvoti, jų patirtis remiasi realiais tremtinių ir jų giminaičių pasakojimais.
Sunkiau yra žūti, ar būti vieninteliu išgyvenusiu? -Rūta Šepetys
PRIEŠ ROMANĄAutorės šaknys prasideda vidurio Lietuvoje, laikinoje mūsų šalies sostinėje Kaune, kur gimė rašytojos tėtis Jurgis Šepetys. Dar 1940-aisiais, J.Stalinui įžengus į Baltijos valstybes, būdamas visai vaikas, J.Šepetys kartu su tėvais privalėjo trauktis gilyn į Europą, į Vokietijoje veikiančią pabėgėlių stovyklą. Čia praleido devynerius metus ir sulaukęs penkiolikos 1949-aisiais persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip teigia pati rašytoja, į kitą valstybę artimieji atvyko visiškai tuščiomis rankomis. Teko kurti savo gyvenimą iš naujo. Dabar Rūtos tėtis - Mičigano universitete studijavęs grafikos dizaineris, dailininkas ir lietuvio tautybe besididžiuojantis didelis futbolo aistruolis.
,,New York Times'' bestselerio autorės mama Philis - gimė Detroite, dešimties vaikų šeimoje. Pasak rašytojos, knygoje vaizduojamas motinos portretas yra labai glaudžiai susijęs su pačios autorės mama. Tokia pati rūpestinga, mylinti, šilta ir visada pirmiau apie kitus galvojanti moteris. Drįsčiau teigti, jog rašytojos tėvų susipažinimo istorija tikrai verta trumpos ir linksmos novelės: ,,Tėčiui tuo metu buvo penkiolika. Jis su bičiuliais šeštadienio vakarais mėgdavo linksmintis: važiuodavo į... svetimas vestuves.😄 Niekas jų ten nekviesdavau, bet apie vienuoliktą valandą vakaro, kai balius jau būdavo įsilingavęs, niekas nepastebėdavo, svečiai matyti ar ne... Ir kartą tokiose neprašytose vestuvės mano tėtis sutiko mamą.'' 15min dienraščiui pasakoja moteris. R.Šepetys sesuo Kristina - taip pat rašytoja, o brolis Jonas - muzikantas. Neabejotina, jog kūrybinę gyslelę visi trys vaikai paveldėjo iš tėčio.
Pati rašytoja gimė Mičigano valstijoje, muziką, meną ir skaitymą vertinančioje šeimoje. Užaugusi su apie kovą ir stiprybę kalbančiomis istorijomis Rūta mano, jog pirmosios rašymo šaknelės ir gabumai užgimė ankstyvoje paauglystėje, jai būnant vos 12-13 metų. Juk būtent tada vaikai ima eiti nepasitikėjimo savimi, analizavimo, didelės meilės ir didelės baimės, savikritiškumo ir susižavėjimo keliu. O ir pirmąją savo knygą, paskatinta mokykloje duotos kūrybinės užduoties, rašytoja parašė dar trečioje klasėje. Vos baigusi mokyklą R.Šepetys pasirinko muzikos (operos) sritį, tačiau Hilsdalo koledže baigė tarptautinių finansų studijas. Atsiėmusi diplomą, rašytoja persikėlė į Los Andželą ir įsisuko į pramogų sūkurį. Čia ,,užstrigo''ilgėliau ir jau 20 metų dirba įvairių roko muzikantų ir filmų kompozitorių vadybininke. ,,Aš nuolat klausiu jų: Kokia tavo istorija? Kokia tavo istorija? Ir vieną kartą jie paklausė manęs - kokia TAVO istorija?''
Idėja, surinkti ir išsaugoti visų tremtį išgyvenusių žmonių prisiminimus, autorei užgimė viešinti ir lankant gimines Lietuvoje. Prieš mažiau nei 80 metų, piešinius, dienoraščių lakštus, laiškus, nuotraukas ir kitus apie tą laikotarpį kalbančius daiktus žmonės slėpė po žeme, metė į jūrą ar blogiausia - sudegino, taip sunaikindami amžiams. Viešint tėčio pusbrolio namuose, rašytoja palietė nuotraukų temą. Juk ,,tėtis jas visas prarado išvykdamas iš Lietuvos''. Kaip galima buvo tikėtis, išlikusios nebuvo nei vienos. Nebeliko nieko, kas liudytu ankstesnį R.Šepetys šeimos gyvenimą. Todėl nei Rūtos tėtis, nei pati moteris nežinojo savo istorijos. ,, <...> knyga gimė ne tik iš smalsumo, bet ir iš gėdos dėl savo pačios abejingumo.'' Kiek daug žmonių ištisus dešimtmečius slėpė tai, apie ką kalbėti buvo tabu. Nepakeliamas skausmas ir prisiminimai leido jiems galvoti, jog jų istorijos seniai užmirštos ir nevertos nei vieno klausytojo dėmesio. Tačiau va kaip viskas apsivertė. Rašytoja suteikė šansą kalbėti visiems, kas taip ilgai gniaužė ir saugojo savyje mūsų visų istoriją. Istoriją, kurią žino ne kiekvienas.
,,Kelionės metu sužinojome, kad po to, kai mano tėtis pabėgo iš Lietuvos, daugelis mūsų šeimos narių buvo deportuoti į Sibirą.'' Blogiau už savo istorijos nežinojimą yra tik jos slėpimas. Kiek daug žmonių nedrįsta klausti ir kelti šios temos iš gilaus vandenyno dugno. Juk visi tie išmesti ir užkasti stiklainiukai ne tik primena mums praeitį, bet ir padeda kurti geresnę ateitį. ,,Norėjau parašyti romaną, skirtą pagerbti Baltijos žmones, taip pat iliustruoti meilės ir patriotizmo jėgą.'' Paskatinti žmonės ėmė kalbėti, o pati knygos autorė įtvirtino lietuviškąją savo tapatybę ir kaip pati sako - nebesijautė apsišaukėle.
R.Šepetys kaip rašytojos kelionė prasidėjo nuo susitikimo su tremtį ir stingdančias Sibiro žiemas išgyvenusiais mūsų tautiečiais. Taip, jie gyvena tarp mūsų ir jau ilgą laiką saugo visas į knygą sudėtas istorijas. Kam tik dėl knygos nesiryžo Rūta. Apart to, jog lankėsi įvairiausiuose muziejuose, Vilniaus universitete, ar genocido centruose, rašytoja kuriam laikui net buvo įkaltinta sovietų kalėjime. Sąrašas yra kur kas ilgesnis ir labai gražiai aprašytas pačiame romano gale.
Atrodo, didelis susidomėjimas istorija galėtų būti pagrindinis rašytojos varikliukas, tačiau anaiptol: ,, Yra labai daug žmonių, kurie įkvepia mane rašyti, ne tik autoriai, bet ir žmonės, kurie per kančias įgyja stiprybės, o per sunkius išmėginimus suvokia gyvenimo prasmę ir gilumą.'' Ir iš tiesų, nors knyga sugebėjo paliesti daugelio skaitytojų širdis, žmonės niekada nesugebės iki galo suvokti to, ką teko patirti knygos herojus charakterizavusioms asmenybėms. Dažnas skaitytojas mano, jog knygos rašymas atsieina pakankamai nesunkiai. Juk ką, apart sėdėjimo su rašikliu rankoje, dar tenka daryti knygų autoriams? Daugybė skaitytojų dėmesį užsitarnavusių rašytojų duonai išsidirba ne tik rašydami, bet ir dirbdami kitus, pastovius darbus. Skrydžiai, kelionės, susitikimai su skaitytojais, knygų pristatymai, interviu ir visa kita atima daug laiko ir jėgų. O ir kūrybinė mūza aplanko ne kasdien, ne suplanuotu laiku. Rašytojui įkvėpimo gali tekti laukti savaites, mėnesius. Pati Rūta sako, jog labai dažnai atėjusias idėjas tenka įrašyti diktofonu sėdint automobilyje, ar lėktuve pakeliui į dar vieną susitikimą.
![]()
Dabar, kai romanas perplaukė ne tik Atlanto vandenyną, bet ir perėjo Uralo kalnus, vis daugiau žmonių ėmė domėtis Baltijos šalių kultūra ir istorija. Iki šiol kone pusė romano gerbėjų nė nenutuokė, kurioje Europos vietoje randasi Lietuva. ,,Man pavyko sužadinti smalsumą, pavyko sudominti Lietuvos istorija, pasiekti jų širdis''. Labai lengvai galime teisti, komentuoti ir kritikuoti kitą valstybę tuomet, kada nič nieko nežinome apie jos istoriją. Kuomet nelieka nieko, kas tau primintų tavo praeitį, sunku rasti savyje jėgų gyventi ateitimi. Mes sakome, jog nereikia mėginti kabintis už praeities siūlų, tačiau kiek daug nueisime, jeigu visiškai pamiršime kas buvome. Tremtiniai neteko visko ką turėjo, tačiau ,, <...> išmoko išreikšti save, kai sovietai užkišo burnas ir nutildė balsus: jie toliau kalbėjo per meną - muziką, drožybą...''
Dabar, kai romanas perplaukė ne tik Atlanto vandenyną, bet ir perėjo Uralo kalnus, vis daugiau žmonių ėmė domėtis Baltijos šalių kultūra ir istorija. Iki šiol kone pusė romano gerbėjų nė nenutuokė, kurioje Europos vietoje randasi Lietuva. ,,Man pavyko sužadinti smalsumą, pavyko sudominti Lietuvos istorija, pasiekti jų širdis''. Labai lengvai galime teisti, komentuoti ir kritikuoti kitą valstybę tuomet, kada nič nieko nežinome apie jos istoriją. Kuomet nelieka nieko, kas tau primintų tavo praeitį, sunku rasti savyje jėgų gyventi ateitimi. Mes sakome, jog nereikia mėginti kabintis už praeities siūlų, tačiau kiek daug nueisime, jeigu visiškai pamiršime kas buvome. Tremtiniai neteko visko ką turėjo, tačiau ,, <...> išmoko išreikšti save, kai sovietai užkišo burnas ir nutildė balsus: jie toliau kalbėjo per meną - muziką, drožybą...''
,,Žmonės klausia, ar tos istorijos svarbios. Jos svarbios.''
Kai dar laikai prekę rankose ir tripčiodama knygyne svarstai, ar ji tikrai verta tų 7 eurų tavo piniginėje, tenka pasikliauti jos nugarėle ir tikėtis, jog neprašausi su pasirinkimu. Apie ką ji? Apie viską ir dar daugiau. Rimtai, galėčiau kone lažintis, jog neužtenka pasakyti, kad ji ,,apie patriotizmą'' arba ,,laisvės troškimą''. Skaičiusieji tikrai su manim sutiks, jog galėtume imti ir išnarplioti ne tik Linos, bet ir visų tą kartą vagone buvusių žmonių istorijas. Ir visos jos skausmingos, visos skirtingos. Kažkas dabar burptelės, jog jeigu R.Šepetys darbą vadiname romanu, tai tikrai bus įterpta ir meilės tema. Ir taip, tu visiškai teisus! Ji ne apie pirmąją meilę, tačiau apie tikrąją. Ji apie meilę tėvynei, kalbai, laisvei. Meilė artimiesiems, menui, prisiminimams. Kokios tik meilės mes negalėtume čia rasti. Meilė knygoms, jūrai, saulėlydžiams ir meilė pačiai meilei. Į vieną kūrinį sudėtos istorijos kalba apie skausmą, baimę, tragediją, liūdesį, sielos tamsą, viltį, gyvybės vertę, jos trapumą, stiprybę, ištvermę, tautiškumą, tikėjimo jėgą, atjautą, kūrybą, mirtį ir gyvenimą. Labai gražiai tai apibendrina šių metų spalio 12 d. pasirodysinčiame filme vaidinęs ir Andriaus personažą ekranizavęs aktorius Jonah Hauer-King: ,,Gyvenimas nėra tikras, kai plauki pasroviui. <...> Kad ir kas be nutiktų, stenkis rūpintis kitais.'' Nebuvau ta skaitytoja, kuri puolė skaityti romaną vos šis pasirodė knygyno lentynose. Tą mintį brandinau gerus 3 mėnesius. Atgarsius, jog kažkokia knyga stipriai paveikė ne tik lietuvaičius, bet ir visą pasaulį, girdėjau, tačiau tik prabėgus kelioms savaitėms pirmą kartą susipažinau su jos pavadinimu. O ir įsigyta knyga pas mane gulėjo dar gerą savaitę, mat privalomas knygų sąrašas nepalauks, o ji gali. Visus 328 puslapius surijau per 3 dienas autobuse, pakeliui į Čekiją, o iš jos į Austriją. Garantuoju, jog būčiau susitvarkiusi ne per tris dienas, bet per tris valandas. Bet skaitai, skaitai, matai, kad jau vidurys, op, padedi knygą į šalį. Niekada nemėgstu gerų knygų baigti greitai. Norisi vilkinti tą laiką, galvoti ir net sapnuoti kaip ten bus viskas toliau. ,,Pati praverkiau beveik visą laiką, kol rašiau.'' sako autorė. Man nei viena ašara neišriedėjo, tačiau akis net kelis kartus perštėjo. Teko laikytis. 😌 Nesistebiu, jog Rūtos skaitytojų ratas toks platus ir didelis. Nors knyga labiausiai orientuota į 14-15 metų paauglius, ją skaityti gali ir vaikai, studentai, suaugę ir senyvo amžiaus žmonės. Rašytojos žodis lengvas ir paprastas. Pasirinktas labai gražus rašymo stilius - susaistyta dabartis ir merginos prisiminimai. Autorė nebijo tragiškumo: nėra tabu prostitucijos ir vulgarumo temos. Tas ypatingai gaivina romaną. Kai žiūrėjai filmus, skaitei istorijas ir žinai, kaip šlykščiai buvo elgiamasi su moterimis, nenori skaityti pagražinto ir užtušuoto darbo.
Turime labai tikroviškai ,,nubrėžtą'' paauglystės kelią. Jis pavojingas, sunkus ir nenuspėjamas. Tačiau Linai jis kitoks. Mergaitei suauga daug anksčiau, nei jos bendraamžiai. Ne mažiau subręsta ir jos jaunesnysis brolis Jonas. Yra be proto įdomu stebėti kovą tarp ,,noriu'' ir ,,reikia''.
Patiko romano personažai. Ne tik pagrindiniai, tačiau ir antraeiliai. Kiekviena charakterio savybė buvo sąžiningai apgalvota ir labai vietoj įterpta. Nei vienas veikėjas nebuvo nereikalingas. Kaip bebūtų nemalonu, mes tiesiog neapsieitume be plikio kandaus liežuvio. O žinant, jog kiekvieną romano charakterį įasmenino tikras žmogus, knyga tampa dar realistiškesnė. ,,Aš tikiuosi, jog kai pasakotojai atpažins save knygoje, jie jausis mažiau vieniši.'' Pati rašytoja save tapatina su mažiausiai vaikučiais, pirmą kartą gyvenime susidūrusiais su tokiu siaubu. Aš? Aš tikriausiai turiu panelės Grybaitės vieną iš savybių - meilę knygoms. Daugiau nieko ir nedrįsčiau sakyti. Tokios drąsos ir ištvermės manyje ir su žiburiu nerasite.
Romanas man patiko. Tikrai patiko. Jis dar ilgai šildys vietą širdelėje ir stovės prie kitų ,,mėgstamiausių''. Vertinu: 5/5
- Autorė neslėpė, jog vieną gražią dieną planuoja sugrįžti ir padovanoti mums dar vieną, šį kartą būtent Linos ir Andriaus, istoriją. Pati dėl viso to džiaugiuosi, nes esu nepataisoma romantikė.- Iš viso R.Šepetys sąraše - net 26 naujų knygų idėjos. Dauguma jų apie Lietuvos istoriją: knygnešius, partizanus, holokaustą ir Baltijos kelią.
- Interviu su ,,Voya''žurnalo metu Rūta buvo paklausta, ar žmonės iš tiesų ėmė ir slėpė daiktus drabužių pamušaluose, kaip tą darė Linos mama Elena. Autorė: ,,Dauguma žmonių neturėjo daug laiko kažką planuoti. Jie turėjo 10 minučių pasirengti kelionei į nežinią. Romane ,,Tarp pilkų debesų'' naudojau šį pavyzdį, nes mano močiutė pasiėmė savo sidabrinius šaukštus ir juos ten pardavė. Vienas išliko iki šiol.''
- Be eilėje jau laukiančių knygų, rašytoja norėtų rašyti ir pačios mėgiamas trumpas istorijas. Taip pat galime sulaukti trilerio.
- ,,Kai buvau paauglė, žmonės mane apibūdindavo kaip merginą, kurios vardo niekas negali ištarti.''
- Mėgstamiausia vaikystės knyga - S.E.Hinton ,,Rumble Fish''.
- Žiūrėk interviu su filmo aktoriais ČIA ir ČIA.
- Šiuo metu rašytoja dirba prie naujos novelės: 1950-ųjų Ispanija, Fransisko Franko diktatūra.
Aš savo nuomone pasidalinau. O dabar tu pasidalink savąja. Skaitei knygą? Dalinkis įspūdžiais ir įžvalgomis komentaruose, o jei ne - ar dabar nori ją perskaityti?
Meilė yra stipriausia armija. Nesvarbu, ar meilė draugui, šaliai, dievui ar net priešui - meilė mums atskleidžia stebuklingą žmogaus dvasios prigimtį. -Rūta Šepetys
