Noriu pradėti pasakojimu apie savo artimą žmogų. Susipažink su mano pussesere (vardą gali sugalvoti pati). Ji yra jauna ir sėkminga moteris: puiki karjera, gražūs namai, šeima, turiningas laisvalaikis, kelionės ir, žinoma, kiekvienos merginos svajonė - išties nuostabi išvaizda. Nuo mažens šis žmogus buvo man pavyzdys ir siekiamybė, aš visuomet į jį žiūrėjau ir lygiavausi. Tačiau bendraujant su ja susidaro įspūdis, kad ji pati viso šito nepastebi ir neigia savo laimėjimus ir pasiekimus. Na, maždaug, nieko čia tokio. Neapleidžia jausmas, kad ji negali tiesiog džiaugtis konkrečia akimirka - juk viskas gali būti dar geriau. Galiu būti lieknesnė. Turtingesnė. Akys galėtų būti didesnė, o lūpos putlesnės. Galėčiau nusipirkti vilą` Tailande. O mano geriausia draugė galėtų būti Beyonce. Tiesą pasakius, manau, kad net ir tuomet kažko trūktų. Kaip tai vadinama? Perfekcionizmu - XXI amžiaus liga. Turbūt atrodo, kad smarkiai sutirštinu spalvas ir esu linkusi perdėti. Juk mūsų visuomenėje perfekcionizmas yra vertinamas teigiamai. Tai - noras viską atlikti tobulai. Tiesa, tas noras yra liguistas, tuo viskas ir pasakyta. Pasak psichoterapeuto dr. Eugenijaus Laurinaičio, neegzistuoja pozityvus ir negatyvus perfekcionizmas. Toks skirstymas - pačių perfekcionistų išradimas, skirtas pateisinti jų elgesį.
Perfekcionizmo bruožai
1. Tu nuolat pastebi klaidas ten, kur kiti jų nemato. Kai pamatai, kad kažkas negerai ar neteisingai, būtinai čia pat turi tai ištaisyti.
2. Svarbiausia - rezultatas. Tau nesvarbu, kas vyksta jo siekiant. Svarbiausia, kad būtų padaryta.
3. Arba viskas, arba nieko. Geriau išvis nieko nedarysi, nei suklysi.
4. Žema savivertė ir klaidų darymo baimė.
5. Kritiškumas savo ir kitų atžvilgiu.
Iš kur ateina perfekcionizmas? Visų pirma, iš mūsų visuomenės ir šeimos. Vis dar gajus įsitikinimas, kad turi būti arba būtinai pats geriausias, arba joks. Pats ryškiausias pavyzdys - aistros dėl Eurovizijos arba Olimpinių medalių. "Mūsų nevykėliai vėl, žinoma, nieko nelaimės, tad ko ten išvis važiuot...". Pažįstama frazė? Pati prieš kelis mėnesius turėjau įdomų pokalbį šia tema su savo giminaičiais, teigusiais, kad "lietuviai žiemos olimpiadoje vis tiek visuomet paskutiniai, jie yra visiškai netalentingi nevykėliai ir tik tuščiai išleidžia mūsų pinigus" (tikslių žodžių neatsimenu, tačiau esmė panaši). O dabar paanalizuokime šią situaciją. Ar tau tikrai taip skauda dėl to galvą? Ar jei jie laimės tą medalį ar pirmą vietą kur nors, tau pasidarys lengviau? Ar žmogus ko nors vertas tik tuomet, jei yra pats geriausias ir turi tūkstančius medalių, diplomų ar trofėjų? Kalbant apie Olimpines žaidynes: tai yra kiekvieno sportininko didžiausia svajonė ir gyvenimo tikslas. Tam dirbama daug metų. Iš šimtų, tūkstančių sportininkų laimėtojas gali būti tik vienas. Ar visi kiti - nevykėliai? Nepaisant ilgų metų darbo, kraujo ir prakaito, ašarų, nusivylimų ir kovų su savimi? Nepaisant ilgų valandų, praleistų stadionuose, baseinuose, teniso kortuose ar slidinėjimo stovyklose. Nepaisant visų sulaužytų kaulų ir išnarintų sąnarių. Nepaisant to, kad mažai kas tikėjo, kad gali pavykti. Šie žmonės siekė savo svajonės. Kasdien. Ir jie sugebėjo patekti į Olimpines žaidynes, įvykdę griežtus normatyvus. Ar po viso šito jie vis dar nevykėliai, nes nelaimėjo medalio?
Šia tema yra nufilmuotas puikus filmas, paremtas tikra istorija, "Eddie the Eagle". Jis pasakoja apie Maiklą Edvardsą - vaikiną, visą gyvenimą svajojusi apie Olimpines žaidynes. Bėda ta, kad jis neturėjo galimybės treniruotis profesionaliai. Taip, jis buvo mėgėjas, tačiau sugebėjo patekti į Olimpines žaidynes 1988 metais. Ar jis laimėjo medalį? Ne. Bet "Edis erelis"įėjo į istoriją. Labai patariu pažiūrėti šį nuostabų, linksmą ir motyvuojantį filmą.
Kitas aspektas, kurio negaliu neaptarti - tėvų spaudimas dėl pažymių. Ne, nesu iš tų žmonių, kurie nieko nesiekia, o per gyvenimą perskaitė 3 knygas ir skundžiasi dėl streso, kurį kelia mokykla ir mano jaunosios asmenybės suvaržymo (nors tai jau atskira tema, verta dėmesio). Mano atvejis visai ne toks, greičiau viskas priešingai. Tačiau aš visą gyvenimą prisiminsiu tiesiog nesveiką spaudimą, kurį patyriau iš mamos, besimokydama pradinėje. Namų darbų darymas man keldavo pačias nemaloniausias asociacijas, nes kiekviena raidelė turėjo būti parašyta tobulai. Kiekviena. Kalbant apie raides, ar man vienai sudėtinga suprasti, kodėl toks didelis dėmesys skiriamas dailyraščiui? Rimtai. Ne, aš suprantu, kad raštas turėtų būti įskaitomas, tačiau svarbiau juk turinys, tiesa? Joks universitetas nepriims tavęs už gražų raštą. Darbo pokalbyje tuo taip pat nepasigirsi. Ir asmeniniame gyvenime tai nepadės. Žodžiu, turbūt neaiški gražaus rašto svarba - viena iš visatos paslapčių, kurių žmogaus protas negali aprėpti. Grįžtant prie mokslų ir tėvų spaudimo galiu pasakyti, kad pažįstu žmonių, kurių tėvai yra tiesiog apsėsti vaiko pasiekimų ir pažymių kontrolės. "Klasės reitinge nukritai per vieną vietą, pasitemk". Nepasitenkinimas gali būti išreiškiamas ir mažiau pastebimu būdu, pavyzdžiui, nusivylusiu žvilgsniu, kai vaikas gauna 7. Užuot skatinę vaiką domėtis ir pagyrę už pastangas (tu tikrai stengeisi, aš didžiuojuosi tavimi dėl tų pastangų, kurias tu įdėjai), tėvai verčia vaikus jausti kaltę dėl savo "netobulumo". Iš čia ateina įsitikinimas, kad manęs negali mylėti tiesiog, už tai, kad esu. Ne, aš būtinai turiu būti "gera" ir atitikti kažkokias sąlygas.
Britų medicininės psichologijos profesorius Andrew Hill teigia, kad perfekcionizmas - ne elgesio modelis, o tai, kaip žmogus mąsto apie save. Perfekcionistas yra nuolat nepatenkintas savimi ir kaltina save dėl nesėkmių. Toje pačioje situacijoje perfekcionistas ir neperfekcionistas reaguos skirtingai. Pavyzdžiui: mokykloje gavai blogą pažymį. Gali pasakyti sau: "Gerai, aš jaučiuosi kiek nusivylusi, tačiau tai nereiškia, kad esu bloga, kvaila ar niekam tikusi". Arba gali galvoti, kad tu niekada nieko nesugebi padaryti gerai, viskas tavo gyvenimas - viena didelė nesėkmė, esi silpna ir kvaila. Tokie žmonės labai dažnai vėluoja atiduoti darbus ar pristatyti projektus, nes nuolat kažką tobulina ir perdaro. Beje, bendrauti ir gyventi su tokiais žmonėmis dažnai irgi viena kančia. Perfekcionistai labai jautriai reaguoja į bet kokią kritiką jų adresu ir yra visiškai neatsparūs stresui. Toks žmogus gali nueiti miegoti 5 ryto, nes darė namų darbus. Visus. Ir kruopščiai. Smulkiai. Punktais. Gal aš mąstau neteisingai, bet tai yra šiek tiek nesveika situacija. Jei grįžtu namo labai vėlai ar esu pavargusi, nematau nieko blogo tame, kad kartais nepadarau namų darbų arba padarau juos ne taip dėmesingai. Būna įvairių situacijų, kartais reikia į viską žiūrėti paprasčiau. Kadangi aš mėgstu pasakoti cool stories iš savo gyvenimo, pasiklausykite dar vienos.
Po aštuntos klasės įstojau į sustiprinto mokymo gimnaziją. Kai prisimenu tuos metus (savo 9 klasę), iki šiol šiurpas nukrečia... Lyg ir labai nestresavau, tačiau vis vien tai buvo nauja aplinka ir žymiai didesnis mokymo krūvis. Sėdėdavau vakarais prie matematikos sąsiuvinio, o skaičiai buvo susilieję nuo mano ašarų. Kodėl, kodėl aš tokia durna? Negi aš neturiu smegenų? Kodėl aš tiesiog negaliu normaliai parašyti kontrolinio? Man, pratusiai prie dešimtukų, buvo sunku matyti kur kas žemesnius pažymius savo dienyne. Tais metais reikėjo pabaigti muzikos mokyklą. Man visko buvo tiesiog per daug. Labai per daug. Maždaug vasario mėnesį man visiškai pakriko nervai. Skamba keistai, kai tau penkiolika. Prasidėjo problemos su miegu. Aš tiesiog negalėdavau užmigti. Būdavau labai pavargusi, vaikščiojau lyg zombis, akys pripiltos smėlio, galva neveikia. Tačiau naktį apimdavo toks jausmas, lyg mano venomis teka kava. Širdis daužosi taip, kad girdžiu ją kambaryje. Arba atrodo, kad girdžiu. Suprantu, kad miegoti liko kelios valandos, bet aš neužmiegu. Reikės vėl keltis. Ir vėl eiti ten, kur eiti nenoriu. Į šaltį. Nebejaučiu savo gyvenimo. Nesuprantu, kas vyksta. Galiu apsiverkti bet kur ir bet kada, dėl smulkmenos. Visiškai nebejaučiu gyvenimo džiaugsmo. Keliuosi ir jaučiuosi lyg būčiau nei gyva, nei mirusi. Žiūriu į veidrodį. Atrodau klaikiai: oda balta kaip popierius, akys raudonos. Noriu išnykti. Negaliu su niekuo apie tai pasikalbėti. Kas man pasidarė?
Manau, kad iš dalies tokią situaciją lėmė mano noras viską daryti gerai. Prireikė laiko, kol išsivadavau iš įsivaizdavimo, įdiegto man dar pirmoje klasėje: viskas turi būti padaryta tobulai ir iki galo. Jaučiausi blogesnė už kitus, nuolat save su kažkuo lygindavau. Na, žinoma, dar tai, kad aš jaučiausi labai vieniša. Neturėjau tikrai artimų žmonių šalia, kurie būtų palengvinę mano skausmą. Norėjau būti kažkuo kitu, o tebuvau savimi. Ne iš karto išmokau tai priimti, bet išmokau.
Pasak įvairių tyrimų, noras viską daryti tobulai kelia daugybę sveikatos problemų. Perfekcionizmas gali sukelti ne tik miego, bet ir valgymo sutrikimų, neurozę, potrauminio streso sindromą (emocinis sutrikimas, atsirandantis kaip reakcija į smurtą, užpuolimus, katastrofas, psichologines traumas, baimes), depresiją ar minčių apie savižudybę.
Manau, pastebėjai, kad kartais kalbu apie tai, kad net kai atrodo, kad viskas yra baigta, taip nėra. Mano atveju tai nėra tiesiog žodžiai. Tai yra mano istorija. Aš žinau, kas tai yra. Aš sugebėjau tai išgyventi ir, tiesą sakant, laikau tai vienu didžiausiu savo pasiekimu. Dabar esu kur kas laimingesnė. Nesijaudinu dėl savo nesėkmių. Esu žmogus. Gal ir nesuprantu matematikos, tačiau tai negadina man gyvenimo. Gyvenimas - ne vien matematika. Nustojau spausti save iki beprotybės. Turbūt nuskambės keistai, tačiau Elza buvo teisi:"Let it go". Darau tai, kas man atneša džiaugsmą. Stengiuosi viską kuo geriau suprasti (tą pačią matematiką, kad ją kur), tačiau jei kažkas nepavyksta, nekaltinu savęs ir einu toliau. Galų gale, tai ne taip jau svarbu ir ne pasaulio pabaiga. Džiauogiuosi, kai kas nors pasiseka. Mėgstamiausioje mano knygoje "Linkėjimai nuo Džordžijos" yra auksinė frazė: "Juokis, nes po 300 metų tavo spuogai tau neberūpės". Nuo savęs pridėsiu: matematikos pažymiai taip pat.
