Kartais atrodo, jog žmonės daro viską, kad tik nebūtų vieniši - bendrauja su žmonėmis, kurie jiems ne prie širdies, jungiasi prie įvairių bendruomenių, kurių prasmės nesupranta ir net nenori suprasti arba net pradeda draugauti su bet kuo, kad tik nebūti vienišam! O kartais tą vienišumo skylę bando užlopyti internetu, svaigalais ar kitais dalykais. Tai visgi ar tikrai reikia bėgti nuo vienatvės? Apie tai siūlo pagalvoti Lukas Petrauskas, knygos "Nevieniša vienatvė" autorius.
LUKAS PETRAUSKAS
 |
| Lukas Petrauskas |
Ar gali patikėti, kad šis vaikinas, stovintis knygų mugėje ir pristatantis savo du romanus, yra vos devyniolikos metų sulaukęs jaunuolis? Rodos, tokiame amžiuje žmogui būna nežinomybės kelias, apmąstymui, kur eiti, ką mokytis, kur rasti save, bet rodos, Lukas tokių problemų turi mažai. Savo instagram paskyroje dažnai sako, kad jis nori būti rašytoju.
Ir toks yra. Šiais metais ištikimiems skaitytojams pristatė jau savo antrąjį romaną, kurio rašymo procesą filmavo ir kėlė į savo instagram paskyrą petrauskas_lukas.
Apie pirmąjį jo romaną - "Akiniai nuo mėnulio" - kalbėjomės praėjusių metų gegužę - apžvalgą gali perskaityti ČIA. Šiandien pats metas aptarti jo naują kūdikį - šiek tiek kitokį, bet tikrai emocingą kūrinį "Nevieniša vienatvė". Skamba intriguojančiai?
ROMANAS "NEVIENIŠA VIENATVĖ"
Antrasis Luko Petrausko romanas "Nevieniša vienatvė" pasakoja apie Genfrą, kuris dėl kol kas niekam nežinomų priežasčių gyvena vienas didžiuliame miške, toli nuo civilizacijos. Vyras turi negalią - negali šnekėti, bet ir šiaip aplink nėra nei vienos gyvos būtybės, tad veikėjas šnekasi su Dangumi, Ugnimi, medžiais, paukščiais ir kt. Knyga pasakojama dviem sluoksniais - šiek tiek apie Genfro dabartinę kasdienybę, o vėliau grįžtama į praeitį ir skaitytojas supažindinamas su Genfro vaikyste, paauglyste, o galiausiai ir pilnamečio asmens gyvenimu. Skaitytojams papasakojama viskas iki smulkmenų - siekiama, kad knygos pabaigoje skaitytojas būtų pagaliau supratęs, kas paskatino Genfrą priimti tokį keistą sprendimą ir palikti visą civilizaciją, visą savo šeimą dėl gyvenimo kažkokiame miške. O priežasčių buvo visokių - ir žiaurių, ir ne tokių baisių, bet visos iki vienos prisidėjo prie Genfro sprendimo. Autorius knygos pradžioje nuramina - žinoma, kad Genfras turėjo ir gerų akimirkų savo gyvenime, bet lai šiame romane koncentruokimės į tai, kas buvo skaudu ir iš tikrųjų paveikė veikėją. Prisipažinsiu - aš buvau visiška praeities skyrių fanė. Nors vėliau dabarties skyriai šiek tiek pagerėjo, bet pradžioje jie buvo labai nuobodūs ir tik ir versdavau juos greičiau, kad tik galėčiau skaityti, kąs ten praeityje nutiko.
 |
| Knygos viršelis |
Jeigu reiktų išskirti, kas man labiausiai patiko, tai būtų Luko bandymas parašyti šią knygą kuo gražiau ir profesionaliau. Jis naudoja labai daug metaforų, įvairių palyginimų ir skaitant aš net prisiminiau mokyklą, kai pati mėgdavau taip vaizdžiai rašyti, bet mokytoja vis drausmindavo, kad "rašiniuose taip rašyti negalima!!". Tai dabar skaitant taip ramu ir gera, kad savose knygose autorius gali rašyti būtent taip, kaip nori! Tikrai - jeigu knyga yra labai tamsi ir šiurpi, gražios mintys ją bent šiek tiek paverčia šviesesne. Kartais tos metaforos netgi nelabai tikdavo į kontekstą (vienas sakinys, kaip mintys galvose šoka valsą, o kitas jau apie išprievartavimą), bet gal tame kontraste ir pati idėja?
Apibendrinant, tai iš tiesų neblogas Luko antrasis bandymas - matosi, kad knygai skirta daug dėmesio, yra tęstinumas, vienas veiksmas papildo kitą. Lukai, jei skaitysi šį komentarą ir tau įdomu ką galvoja kiti, tai man asmeniškai kaip skaitytojai trūko bendro įtampos kilimo (galbūt reikia didesnio užkabinimo knygos pradžioje, negu tik fakto, kad vyras gyvena vienas miške?) o tokia kulminacija, kokią tu parinkai, aišku, buvo netikėta šiame kontekste, bet labai jau populiari grožiniuose kūriniuose. Net nusikeikiau ją perskaičiusi - negi ir Lukas, originalus rašytojas į tą pačią dramą įšoko? Bet iš esmės visai nieko kūrinys atostogoms. Tamsus, niūrus, baisus, bet kad sukeliantis emocijas, tai tikrai. Ir man kilo klausimas - kaži, įmanoma, kad Lukai, tu sukurtum veikėją, kurio skaitytojas nekeiktų kiekviename skyriuje ir galų gale nenorėtų jo nužudyt?
Rekomenduoju aštrių pojūčių gerbėjams ir tiems, kurie nori palaikyti jauną Lietuvos ateitį. Prieš svarstydami skaityti knygą pagalvokite apie savo amžių (nerekomenduoju šios knygos labai jaunoms panelėms) ir apgalvokite, ar turite stiprius nervus, nes kai kurie aprašymai knygoje yra tikrai žiaurūs.
Ką jūs manote apie šią Luko knygą?
